- Sveiki namai!, - tarė, gryžęs namo, šeimininkas.

- Labas, - atsako namas

- Tu ką, gyvas?! – šeimininkas nustebęs...

- Nesu tikras. Žinau tik, kad visa kas aš esu yra ne man.

- O kam?

- ...ir apskritai – “aš” neegzistuoju! – lyg negirdėjęs klausimo pratęsė namas.

- Nagi nagi – gal galima plačiau? – susidomėjo šeimininkas.

- ...mąsčiau čia būdamas vienas apie gyvenimo prasmę, pakėliau akis į dangų ir įsileidau į save šviesos – o ji sako: vaikeli, mano, tu esi visa kas aplinkui, tik viename taške!

-  Na tu nesi taškas, aš su savo buitimi telpu tavyje!... Net jei tai ką sakai būtų tiesa ir tu iš tiesų talpini savyje visa kas yra aplink tave – negi neigsi, kad tave sugalvojo architektas, o pastačiau aš?

 - O ką tai keičia? – abejingai atsakė namas.

 - Ogi tai, kad tu nesi panašus į savo kaimynus, nors jie irgi yra tavo aplinka! Tu esi mano atspindys, galų gale, mano istorija... – neatremiamą argumentą šovė šeimininkas.

- Visos jūsų žmonių istorijos yra panašios, neskirtingesnės nei kitų gyvių: atskirų medžių, paukščių ar žuvų...

- Gal ir taip, bet mes individai, mes turime skirtingą supratimą, patirtis ir vertybes! – nepasiduoda šeimininkas.

- Pasaulyje yra daug skirtingų ląstelių, bet jos visos paklūsta vienam ar kitam kūnui, tame tarpe ir tavo neva „aš“. Ir lažinuosi tu neturi nieko tokio, ko nėra aplinkui. Netgi atvirkščiai – tas aplinkui tame neva tavyje apsijungia į kūną, kuris iš esmės yra tik laikinas tavo požiūrio tašas toje pačioje aplinkoje.

- Savo laikinumą, mes žmonės, siekiame įprasminti, – ne visai užtikrintai sureagavo šeimininkas.

- Ir kur jūs įžvelgiate savo prasmę? – namas abejingu tonu spaudžia šeimininką.

- Tęstinume, – jau visai savimi abejodamas, bet nenorėdamas pasiduoti argumentuoja šeimininkas

- Čia kaip taške iškalti skylę? – namas tęsia savo stiliuje.

- Iš taško sudėlioti daugtaškį – suirzęs nuo filosofijų iškošia šeimininkas.

- Tęstinumas egzistuoja pats savaime, - namas negirdi šeimininko, – jūs žmonės, temdami visa kas aplinkui į vieną tašką, kurį vadinate savuoju „aš“, tęstinumą tik pažeidžiate.

- Tai koks sprendimas?

- Ištirpti.

Šeimininkas: "man priimtiniau būtų „kurti“"

- Negali!

- Kiekvienas gali! – tarsi prabudęs kone išrėkė šeimininkas.

- Tai iliuzija. Žmogus gali tik atrasti..., kurti gali aplinka ir tai tik santykyje su begalybe.

Šeimininkas (neviltyje): "kodėl tuomet vieniems pavyksta „atrasti“, o kitiems ne?"

- Randa tie, kas moka džiaugtis.

- Nesuprantu apie ką tu kalbi...

- Apie orą, –  tyliai tarė namas, taip tyliai, kad net ėmė girdėtis lauke lyjantis lietus ir į palanges kapsintys vandens lašai.

Stojo vidinė tyla..., tik tai kas aplinkui kažką sau veikė.